jaukus

1 jaukùs, -ì adj. (4) K, Š, NdŽ, jáukus (1) ž.; M 1. pripratęs, prijunkęs, nebaikštus: Avinas, vilkas, kur prijunkęs prie rankų, vadinas jaukùs J. Jaukì višta J. Jaukus arklelis (labai pripratęs prie žmogaus) J.Jabl. Paukštelį jaũkų padaryti K. Jūsų avys visos yra jaũkios Sr. Tas balandelis labai jaukùs, lekia tiesiog pri rankų Up. Karvė buvo milžti nejauki Šts. | Kaštanų medžiai daugiaus nejaukieji medžiai, tankiai neduodas įveisti grutėjimu S.Dauk. Varnėnas yra vienas iš jaukiáusiųjų paukščių NdŽ. 2. J.Jabl, Skd malonus, meilus: Išlyginsim kelius, užsėsime laukus, gimtasis židinys bus vėl jaukus S.Nėr. Jaukus susidaro įspūdis, aplankius vaikų darželį sp. | Mūsų žiemos pačios nėra lygios; bet jau per daug žiaurios, jau šlapios ir jaukios S.Dauk. Arklius ir bandą varė girdyti, jaukiam oruo esant S.Dauk. | Tas žmogus yra labai nejáukus, jo išvaizda kelia baimę širdyje Sr. Nejáukus toks tas jų šuo: lenciūgą daužo Skd.

jaukù n.: Čia jaukù, gera J. Vakarą by nejaukù eiti per girią J. Man pasidaro nejauku P.Cvir. Taip nejauku iš karto svetimoj vietoj būti Vv. Tamsu ir nejauku už tos tvoros J.Balč. Jam net nejauku pasidarė, ir šiurpuliai per nugarą perbėgo S.Nėr. Jaukiaũ dabar gyvent Kn. jaũkiai adv., jáukiai ž.: Jaũkiai įrengtas butas DŽ. Nejáukiai paveizėjo į mune baltoms Skd. Lamsargis nejaukiai apsižvalgė J.Avyž.